Baltadvario pilis arba Baltadvario piliavietė ir dvarvietė – bastioninės pilies ir dvaro palivarko griuvėsiai Molėtų rajono savivaldybės teritorijoje, apie 2 km į šiaurės vakarus nuo Videniškių kaimo, prie Baltadvario kaimo, Siesarties kairiajame krante. Pilį XVI a. viduryje pastatė kviestiniai meistrai iš Švedijos kunigaikščio Mato Giedraičio ir jo sūnaus Martyno Giedraičio lėšomis. Pilis, vadinta Mūriniais Videniškiais, įėjo į Lietuvos vidurinės dalies gynybos sistemą ir saugojo senąjį Vilniaus – Rygos kelią. Ansamblį sudarė bastioninė pilis ir dvaro palivarkas su ūkiniais pastatais. Pilį sudarė pylimais apjuosti dviejų aukštų mūriniai pastatai su vartais, amunicijos, mediniai gyvenamieji ir ūkiniai pastatai.
XVII a. pr. buvo pastatyti puošnūs dvaro rūmai, įkurtas renesansinis sodas. Rūmuose buvo vadinama auksinė salė ir iždinė. Nuo XVII a. vidurio pilis prarado gynybinę ir rezidentinę paskirtį, buvo nuomojama, o 1695 metais pilis atiteko Vilniaus misionierių vienuolynui ir ansamblis vadintas jau Baltadvariu. Baltadvario pilis – unikalus karinės medžio ir akmens architektūros pavyzdys, kuriame jungiasi du stiliai ir technologijos: Lietuvos ir Švedijos. Išliko įtvirtintų mūrinių įvažiavimo vartų pirmo aukšto griuvėsių, bokšto pamatai (prie upės), žemės pylimas (60 m ilgio ir 3,5–4 m aukščio) su medinių gynybinių bokštų liekanomis kampuose. Šiuo metu įvažiavimo vartai ir pilies pastatas laikinai užkonservuoti.