Kupiškio karališkoji dvarvietė – Pajuodupės kaimas. Kaip plačiai ir kaip giliai reikėtų kasti, kad šimtmečių klodais pasiektume XV a. vidurį? Kaip teigia minėtos monografijos straipsnio „Kupiškio seniūnija XVI–XIX amžiais” autorius, istorikas ir muziejininkas Alvydas Totoris, 1480-aisiais pirmą kartą paminėtas Kupiškio dvaras. Priklausė jis Vilniaus vaivadijos Pienionių valsčiui, o po valakų reformos, apie 1566 m., karališkieji valsčiai buvo pertvarkyti į seniūnijas. XVI–XIX a. Kupiškio seniūnija buvo viena stambiausių LDK karališkųjų valdų. Dvaras buvo prie Juodupės upelio, netoli Lėvens. Išvardinta 13 pastatų bei statinių: didieji vartai, pirkia sena su alkieriumi, punia, svirnas didelis, svirnas mažesnis, malūnas prie Juodupės upelio, lūšna sena, bravoras, pirkia sena, namas (rūmas), naujai pastatytas su mūriniu alkieriumi, klėtis nauja, dar viena klėtis nauja, kluonas didelis su dvejais vartais.

Dvaras turėjo du židinius. Stogas buvo dengtas gontais (lentelėmis). Name buvo erdvi priemenė, du dideli ištaigingi kambariai. Namo gale – mūrinis alkierius, skirtas aludei, ir dar vienas pokylių kambarys. Namo langai su stiklais, įstatytais į alavinius rėmus. Baldai – vietos meistrų darbo. Pirmojo pasaulinio karo metu dvaras sudegė.